Nemunas Kėželis – Tinklainė ir Pelenai

Tąkart Užsimerkia Dangus

Padangėj iškeliavusių paaukščių ir atvykusiųjų neišrinktųjų puota
po vyno lašančių esmė
po rūgštesnio rūgštančio lietaus
amžinybė laisvojo kovojimo
amžinybė iškeliavimų
anapus ko? anapus ko?
mėnulio didybei ir manijos niekybei
akiai šovus paaukščiui prarijus
smilgai paspringus
dangui sulyjus
matomės taip retai ir taip gera savitai
užpučia lūpas nugano ragus
paskutinius anapus ko? anapus ko?
nežinia ir kam jos skaičiavimai naktų prarastų
šimtai tūkstančių atspindinčių
nulekus vaizdų krauju apžėlusi siela
šoka viena
aplink pelkes ir fėjas
su kova į nuskendimą
su šokiu į nusileidimą
anapus kur anapus kur
linksti į bendangį įtarų pratrūkimą
sielos siela
anapus skamba
nuskendusių neišrinktųjų atodūsiai
ir tąkart užsimerkia dangus
* * *
Aš nežinau kas aš esu.
Aš nežinau koks tikslas mano.
Aš nežinau ką valgau.
Aš nežinau ką tariu.
Siena, apsupta drugelių.
Vienai sienai apsuptai drugelių.
Į ją įšoku.
Ir išeinu.
Ir vėl įšoku.
Išsismeigiu išrašytą antipsichotiką.
Vardu Nemunas esu.
Psichiatrų vardu rezonieriškas.
Gal manimi žaidžia mikroschemos.
Jos įdėtos venomis jau sunksta.
Jos gali žinoti viską.
Tik ne aš pats.
O gal žinau per daug savęs.
Ir tikslas – iškreipta realybė.
Valgau įplyšimą vienam kuriam.
Taip besąlygiškai gera juoktis.
Atmetu galimybę žinoti,
kas vis dar esu.
----
atmeta ir (d)ievas vienalytis
susigūžęs kampe
akys išrautos
burna ištinus
atmeta pagalbą
atmeta supratimą
atmeta save
nu ir kame bėda
bėda kame
tame šurmuly
susijungiu su atmata siela
ji atmeta variantus
ji laiko bėgančias mintis
kaip kraują be indo
joms gal negerai
bet jos juda
egzekuciją plaka
pusryčiais ryja save
ir lieka
varlė
be sistemos
be dievo kampo
---
galvoju apie dievą kiekvieną dieną
jo didybei po truputį nykstu
į žalius degtukus, kuriuos degina dienos šviesa
bažnyčia pilna šviesos
per daug apšviesta, kad matytų nuodėmę
kunigai geria vyną
nežinodami, kiek jie jau sudegė
manimi sklinda darna
sakydama: skrisk
padebesiais
aiškinkis su neurologais
dėl nepaklusnios smegenų tėkmės
vėjas pučia skeveldras
sukanda angelo aureoles
pakrikštytos varlės
sudėtos į tiesią liniją
tada užsidega stogas
varlės iššoka
tinklainė
ir
pelenai

----

„Mums nusidėjėliams atleisk.
Mums nusidėjėliams atleisk.“

Kartoju bažnyčios gale,
apsuptas religinių peizažų.

Tupi močiutė, atgailaudama, klūpodama –
rauda ir rauda…

Ir pamąstau: gal kitaip viską sujungti?
Ar žodžius sujungti ir išmesti?
Ar seką išrauti ir išmesti?

Mums – už ką? Nes mes nusidėjėliai,
visa didingą žemę sunaikinę
kažkokiems kliedesiams,
kuriais rauda ir rauda
visa bažnyčia –
ir jiems, didenybėms nusidėjėliams.

--

Rauda ir gyvūnai,
atėję aplankyti mirusiųjų, o gal ir gyvųjų –
dekon tupi prie antkapių,
tokie išvargę, tokie sukūdę.

Gal dievas visai negeras –
į spąstus įviliojęs,
gyvūnus pamiršęs.

Į visą gamtą
dar įmanoma pažvelgti akimis,
dėka tokių žiaurių žmonių,
kurie naikina.

Ir visa, kas lieka –
apart religijos,
tarsi svarbiausia.

-------